2012-05-28 09:17 Paskelbta: 5 m.

Monika Midverytė: Vėluokime, žmonės, vėluokime

Gairė: Verta paskaityti

 

Šiandien ryte širdį pradžiugino interneto dienraštyje Bernardinai.lt perskaitytas Monikos Midverytės straipsnis, kurį rekomenduoju visiems skubantiems - bėgantiems ir vis tiek niekur nespėjantiems ;) Malonaus skaitymo:

Vienas iš populiaresnių kino pramonės ir žiniasklaidos arkliukų šiuo metu yra pasaulio pabaiga. Viena data praeina – atrandama kita. Kai Majų kalendorius pagaliau nuėjo į užmarštį, iškilo naujas – Mezoamerikos kalendorius. O kur dar įprastiniai Žemę atakuojantys meteoritai ir kiti kosmoso pavojai. Man rodos, kad žmonija išnykti greičiau jau gali kitu būdu – tada, kai pamirš būti.

Pažvelgus į savo ir aplinkinių gyvenimą, atrodo, kad tik veikiame, bendraujame ir visiškai atsiribojame nuo aplinkos, o kartu ir nuo gyvenimo. Tartum viskas gerai, „generuojame“, „produkuojame“ ir sukamės nepaliaujamos komunikacijos karuselėje, bet taip įsisukame, kad iš vaizdo lieka tik išsiliejusių kadrų srautas, ir nieko nebematome.

Apaštalas Paulius Dievą taikliai apibūdina kaip atgaivinantį numirusius ir iš nebūties pašaukiantį būti (Rom 4, 17). Pirmasis mūsų visų prigimtinis pašaukimas yra būti – būti žmogumi, būti pasaulio dalimi, būti vienybėje su Kūrėju. Pilnatvę patiriame išgyvendami šį buvimą, pasijausdami maža, bet svarbia didingos visatos dalimi. Dabar vis dažniau atrodo, kad tuoj pamiršime, kaip būti ir tada... turbūt ateis pasaulio pabaiga? Nes mūsų nebebus.

Visa tai gal skamba keistai arba juokingai. Bet kiek pavyzdžių liudija, kad tai tiesa. Tarkime, šiuo pavasario ir vasaros metu atsiskleidžia visas gamtos grožis, žydi medžiai, o miškai ir parkai tiršti nuo paukščių čiulbėjimo. Sekmadienio popietę kaip tik leidau prie ežero. Deja, paukščius išgirsti pavyko nelengvai, nes pakrantėje ir virš ežero aidėjo „bumčikas“. Atvažiuojame į gamtą, bet joje nebūname, liekame savo pasaulyje, atsiriboję. Panašiai ir su mobiliaisiais telefonais, „iPadais“. Aplinka tarsi ir yra, egzistuoja žingsniuojant pro šalį, bet tampa neįdomi, nenorime palikti tos komunikacijos karuselės ir tiesiog pabūti, pasidžiaugti. Nelabai matome ir aplinkinių žmonių, dažnai gatves šlifuojame įkišę nosis į išmaniųjų telefonų ekranus. Akyse vis dar gyvas nesenas vaizdelis, kai rytietiškų bruožų vyrukas kavinėje neatplėšdamas akių nuo telefono pylėsi į stiklinę sulčių. Atrodė, tuoj reikės imti mosikuoti ir rodyti, kad liejasi per kraštus...

Su kartėliu žvelgiu, kaip baigia nužydėti alyvos. Nespėjau už visus metus prisikvėpuoti jų aromato. Pasaulis ir gamta eina savo ritmu, o mes savo, lyg nieko neturėtume bendro. Ar įmanoma tikrai pajusti, kad gyvename, jei neprisiliečiame prie natūralios laiko tėkmės? Neįkvepiame alyvų, neužsidedame liepos sėklos ant nosies, neišrauname iš samanų rubuilio baravyko... Vis per tą skubėjimą. Skubėjimą kažkur. Atrodo – gyventi, o pasirodo – negyventi.

Neseniai teko bendrauti su tikra šviesele, abituriente mergina, turinčia fizinę negalią ir sėdinčia ratukuose. Ji tiesiog spinduliavo džiaugsmu. Pasakojo, kad vaikystėje labai išgyveno, jog nespėja paskui bendraamžius, nespėja su jų ritmu, vėluoja gyventi, todėl yra „nenormali“. Vėliau suprato, kad jai ir nebūtina taip lėkti, jog ji gali sustoti ir apsidairyti, stebėti, būti pasaulio dalimi, išgyventi kiekvieną akimirką. Mums kalbantis suvokiau, kad šiuo požiūriu ji gyvena visavertiškesnį ir sveikesnį gyvenimą. Ji iš tiesų išgyvena viską daugiau negu mes, ji labiau gyvena. Ir supratau, kodėl ji tokia džiaugsminga, kodėl kuria eiles. Ji yra pasaulio dalimi ir gali pojūčius perteikti kitiems.

Ir nors labai nemėgstu nepunktualių žmonių, negerbiančių kitų ir priverčiančių vėluoti, tenka ištarti – vėluokime, žmonės, vėluokime! Vėluoti taip kaip ta mergina yra tikra privilegija. Vėluoti – tai reiškia nebijoti sustoti ir įsiklausyti, patirtį buvimo žmogumi, gyvenimo džiaugsmą.

O paradoksas – nesustodami ir nepabūdami pradedame iš tiesų vėluoti. Per vėlai pamatome, kad baigėsi vasara, per vėlai – kad dukra ar sesuo jau užaugo, o nepastebėjome nei jos pirmojo juoko, nei žingsnio, nei dainos; statėme namą, o žiūrėk, vaikai jau sukūrę šeimas ir kambariai lieka tušti; taip ir neaplankėme kaimyno ar senelio, o jis jau mirė. Pavėluojame, nes per daug skubėjome.

Praeis gyvenimas, o būsime pavėlavę jį gyventi, nes gyvenimas – tai paprastas kasdienis buvimas. Buvimas žmogumi, pasaulio dalimi, buvimas draugu, broliu, sese, tėčiu ar mama, buvimas bendradarbiu, buvimas Dievo vaiku.

Per veiklos, „produkavimo“ ir komunikacijos karuselę nerasdami laiko būti, nerandame laiko ir maldai, nutraukiame santykį su Viešpačiu, pašaukusiu mus iš nebūties į būtį. Taigi viską apverčiame aukštyn kojomis: Jėzus sako, kad nuo Jo atsiskyrę nieko negalime nuveikti. Taip išeina, kad, skubėdami veikti, nespėjame būti, o nebūdami su Dievu – nieko negalime nuveikti.

Tad bijoti kataklizmų ir meteoritų neverta: daug svarbiau gyventi šia diena. Būti tol, kol esame. Belieka tik sau ir visiems palinkėti – vėluokime, žmonės, vėluokime.

Bernardinai.lt



lapkričio
Pi An Tr Ke Pe Še Se
44 30 31 1 2 3 4 5
45 6 7 8 9 10 11 12
46 13 14 15 16 17 18 19
47 20 21 22 23 24 25 26
48 27 28 29 30 1 2 3