2011-06-19 12:33 Paskelbta: 6 m.

Vytautas Landsbergis: Tikras bendras reikalas, kuris vienintelis gali padėti, būtų perversmas lietuvių sieloje

Gairė: Verta paskaityti

 

Sveiki, sesės ir broliai,
 
tikriausiai sugriausiu darbotvarkę, jeigu netilpsiu į laiką. Bet aš turbūt sugriausiu ir kitu požiūriu, nes neskaitysiu čia jokio pranešimo. Ataskaitą, jeigu bus noro išgirsti apie Politikos komiteto darbą, pateiksiu vėliau.

Aš noriu pasinaudoti šia tribūna, o ypač mane padrąsino mūsų suvažiavimo pradžia - tai, ką girdėjom, dainos, idėjos ir taip pat Pirmininko kalba, nors mano tekstą kas nors laikys mažiau optimistiniu.

Mes girdėjome čia dainuojant gerai žinomus žodžius su klausimu ką tu veiki? Kam skirtas tas klausimas? Tam, kuris, - arba tai, kuri atsako, jeigu atsako: „ Aš čia gyva“. Joje esame mes. Nenutilk, ne. Ir palaikyk tautą žemės pėdoje gyvą.

Kokia dabartinė jaunimo giesmė? To, kuris dedasi lagaminus ir ieško laimės kitur. Labai gražus prašymas ir tikėjimas, kad gausim gabalėlį dangaus. Ekrane matėme tą dangų, kur debesėliai amžinai plaukia ir kregždutės nardo, kviesdamos žmogaus žvilgsnį aukštyn, o ne žemyn, ne į balą ar piniginę.

Kalbame, džiaugiamės, kas norime džiaugtis, apie iš tikrųjų pasireiškiantį ekonomikos atsigavimą. O dvasinis atsigavimas, be abejo, kur kas sudėtingesnis dalykas. Ši krizė kur kas gilesnė, jos šaknys piktžolėtos. Andrius Kubilius tai palietė, o aš dar išplėsiu. Mano tekstas nėra balsavimui, bet galvojimui.

Lietuvai artėja didžiausių išbandymų laikotarpis. Nenuspėjama nei Rusijos, nei Europos ateitis, o abiem ji gali būti nekokia. Suprantama, tai atsilieps mūsų tėvynei. Bet Lietuva istorijos bėgyje, kokie sunkūs bebūtų buvę laikai, neprarasdavo valios pati brėžti savo likimą. Tam reikėdavo ir toliau reikės likti savimi.

Jei nesi savimi, tai viską sprendžia kiti, o tu tik lauki virpėdamas kaip epušės lapas. Arba abejingas kaip vabalas, kuris tą lapą graužia.

Jeigu nori ne vien graužti, o būti – tąsyk mąstai ir pasirenki. Negana rinktis žingsnelius iki pirmadienio ar net iki trečiadienio po dešimties metų. Tenka rinktis buvimo pagrindus. Čia gerų pavyzdžių kopijavimui nėra. Vakarų civilizacijos plaukia be vairo. Jos nesukuria naujos, įkvepiančios gyvenimo filosofijos, tik rūpinasi kaip čia nesumažinus vartojimo. Iš to nesiras nė vartotojų gerovė, veikiau žlugs, o aršės tariamų „gerovės valstybių“ ir joms pavydinčiųjų konfliktai.

Socializmo ir liberalizmo doktrinos išsikvėpė. Buvusios svarbios apie porą šimtmečių, siūliusios žmonijai keletą utopijų, o tarp jų – kaip geriau dalintis produktus ir kaip laisviau gaminti, tad veikiau kaupti, griauti ir siausti be atsakomybės, - jos tartum laukia, kad kas ateitų ir nušluotų. Gal kokia nauja smurto filosofija, kuri malonės kirčiu duos išrišimą nusibaigiantiems, negyvybingiems, išmirštantiems kasdienybės geiduliuose, mažose paskutinių žmonių problemose.

Mes norime, kad Lietuva gyventų, kad nemirtų. Jeigu ji to nori, jei turime ir vis dar skleidžiame idėjas, tai mąstykime susitelkę, rinkimės gyvenimo, bet ne išnykimo kelius. Kai džiaugiamės pasiekimais, tai gera ir teisinga. Savieiga gali būti pražūtinga. Prievarta tikrai pražūtinga. Reikalinga bendra kūrybos valia, bendro reikalo samprata. Tačiau tikras bendras reikalas, kuris vienintelis gali padėti, būtų perversmas lietuvių sielose. Gyventi, tad nenusikirtus šaknų gyventi Lietuvoje. Kitaip jos neliks. Turime dirbi su mintimis apie gyvenimą ne tik šiandien ir būtent apie tuos, kuriuos išauginsime; o su mumis tegu dirba visi, kuriems Lietuva – tėvynė. Nesipūskime ir nesipeškime, o ieškokime išeities kartu.

Didysis Lietuvos uždavinys yra labai paprastas – išlikti. Neišliksime, jei neturėsime šeimų ir vaikų. O šeimų ir vaikų neturėsime, neužauginsim atžalynų, jei neturėsime meilės, kuri save dalija ir kitą glaudžia. Nepadės naujųjų pranašų propaguojama meilė sau, kuri tik skiria ir skiria, grobia ir skriaudžia.

Išlikome tūkstančius metų, nes buvome kitokie ir nenorėjom ištirpti, pavirsdami jokiais. Ką beskelbtų vėl nauji išnykimo apaštalai, savitumas kultūroje yra brangintina vertybė. O kultūros dalis yra dorovė, tad ne grobuonies būdas gyventi.

Ne vartojant, bet kuriant gyvenimą. Ugdoma nedorovė, kuri naikina skiriamuosius ženklus tarp gėrio ir blogio, tai grobuonies gyvenimas, kelias į nieką, pilką kaip gyvulio taukai. Daugiau tos gerovės valgydamas nebūsi tolydžio laimingesnis ir laimingesnis.

Kultūra – tai žmonių ryšiai, ypač pamatiniai. Kad išliktų lietuviams brangi šalis Lietuva, pamatinis ryšys ir paveldėtas lobis yra kalba. Ji yra būdas pažinti ir susikalbėti, kur kas svarbesnis už susirašinėjimą šratinuku ar kompiuteriu. Juolab – paveikslėliai.

Stabdykime kalbos eroziją, mokykimės lietuviškai ir prasmingai bendrauti. Taip draugaukime su savo vaikais, kuriems nepakanka keliolikos minučių dėmesio per dieną. Viskas eis niekais, jeigu šie papročiai nepasikeis. Tegu ir mokyklos moko lietuvių kalbos grožio, o ne kaip, kokiais būdais, nors ir svetimžodžiais keikiantis, prasimanyti pinigų. Jei mūsų kalba bus tvirta pastojus, kuo tikėjo Jonas Basanavičius, tai ir tarptautinė kokių žodžių arba vardų rašyba nekils į svarbiausią vietą. Kalbant vien burna, ne širdimi ir protu, išeina burnojimas. Jei rišli žmonių kalba atspindės rišlų galvojimą, kilsime iš dabartinių neva modernių dvasios pelkių.

Būkim gyvieji lietuviai. Ši sąvoka tegu apima visus, kurie gyvena Lietuvoje, kurie nepriešiški jai ir nori gyventi. Kas yra bent dalies Lietuvos žmonių priešas, darosi Lietuvos priešu. Tenebūna tokių tarp mūsų. Ir negausinkim priešų puldami klystančius.

Kitas dalykas, kad egzistuoja didžiausias priešas, kuriam pralaimime. Tai girtuoklystė. Kaimai toliau išmiršta. Vyrai greičiau, dar jauni, bet ir moterys.

Prieš atkurdami Nepriklausomybę, buvom sukilę pasipriešinti. Tačiau prieš dainuojančią revoliuciją ir atgimimą sukilo kontrrevoliucija. Kontrabandininkai, pilstukininkai, kiti gyvybės kraugeriai. Ir pasipriešinimas užgeso.

Palikta savieigai ir savibaigai. Mirties kultūra laimi, o vis tiek reikia priešintis. Norėkim gyventi. Lengva pasakyti, bet norėkim iš tikrųjų.

Supraskime paprastus ir tiesioginius dalykus apie veiksmą ir pasekmes. Žmonių žudikai, ar jie būtų sadistai, kuriems malonu užspardyti arba padegti kitą, ar „paprasti“ plėšikai, kurie tik nepalieka liudininkų, juolab samdyti tikrųjų žudikų valios vykdytojai, taip pat lyg nekruvini finansiniai sukčiai – santaupų ir vilties atėmėjai ne vieną pastūmėję negyventi, o dar žinomieji girti plentų pabaisos – visi jie yra ne tik artimo, bet ir Lietuvos žudikai. Gamtos teršėjai ir jos žudytojai yra godūs arba puskvailiai pačios Lietuvos žudytojai.

Kurie agituoja lietuvius mesti šį neva „nepataisomą“ kraštą visiems laikams ir į jį nebegrįžti – kitokiais būdais žudo Lietuvą. Ir savižudžiai, ir vaikžudžiai yra Lietuvos žudikai, atsiprašau silpnadvasių savižudžių. Ir girdytojai, ir nusigeriantys, kad jų nusmukęs į butelį gyvenimas greičiau pasibaigtų, ir pilstuko procentus imantys policininkai, ir mirties pardavėjai narkotikų platintojai, ir tinginystės bei pesimizmo skleidėjai, mirštančios motinos niekintojai užuot ją gynę, gobšūs ir perkami valdininkai, korumpuoti teisėjai, kurie vis apstulbina, savanaudžiai gydytojai be atjautos, jeigu tokių yra, o aplink sėja neviltį ir nusiminimą, - visi yra vienoki ar kitoki Lietuvos žudikai.

Suvokite, vyrai ir moterys, kad neleisdami gimti tam, kuris jau galėjo, dalyvaujate ir Lietuvos likime. Ši gentis pasibaigs. Tarp kitko, Seimas jau priima tokį įstatymą, kad jau galima neleisti gimti. Jeigu galinčių gimti yra daugiau nei vienas, tai kitam – neleisti! O užaugęs ir sužinojęs gal paklaus: kur mano broliukas arba sesutė, kodėl jį pasmerkėt? Štai apie tas psichologines moralines problemas niekas negalvoja.

Kiekvienas tepažvelgia į save – ar jis prideda Lietuvai gyvybės, ar ją atima. Ar prideda vilties, ar ne, o gal ją pribloškia? Jei atimi ar pribloški, tada tu pats esi liga ir nelaimė, nebūk tokiu. Arba užleisk postelį, kaip sakydavom Sąjūdžio pakilimo laikais – užleisk, jeigu nuo tavęs plinta neviltis.

Turėjom krizę ir nuosmukį. Dabar smarkus gamybos ir eksporto pakilimas, gausėja pajamų. Kur? Ar sėkmės džiaugsmas telieka kompanijų vadovų pasitarimuose, ar juo dalijamasi su darbininkais, ypač su tais ant skurdo ribos, vadovams informuojant ir aptariant, kada ir kokiais tarpsniais ims kilti ir anų atlyginimai? Juk čia būtų moralinio atsparumo ir gyvybės injekcija, kuriai tereikia platesnės atsakomybės pojūčio.

Nuo kiekvieno veiksmų priklauso, ar Lietuva gyvens. Tai priklauso ir nuo pagrindinio požiūrio į gyvenimą.

Atmeskim klaidingus mokymus apie laimę daugiau pirkti. Čia kalbu ne apie pagrindines reikmes, o apie begalines, dažnai tuščias komforto ir malonumų pagundas. Tikroji tavo laimė yra turėti daug artimųjų, kuriuos tu myli. Ir kraštą, kurį myli. Neapykanta yra priešas ir tautos savižudybės narkotikas. Lietuvos Sąjūdžio pakilimo laikais žiūrėdavom net į Lietuvos nekentėją kaip susirgusį, pažeistą ir klystantį, kuris gali pasitaisyti.

Prieš dvi savaites kalbėjau Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime (nepainiokim su liberalų organizacija, kuri pusiau pavogė tą vardą). Pasiūliau sąjūdininkams, galbūt ir utopiškai, kad imtųsi patys arba su kitais rengti per visą Lietuvą viešus pokalbius, diskusijas bei renginius „Neapleisk Lietuvos“. Jaunimui ir susikrimstantiems tėvams, seneliams; bet svarbiausia – jaunimui. Mačiau, kad ir mūsų jaunimas ketina eiti į visuomenę, visus kviesdamas tartis. Gal tegu paima šią svarbiausią temą: Neapleisk Lietuvos.

Tad pagalvok, partija ir sąjunga, prie kurios gimimo esu prisidėjęs: ar eisi kartu ir telksi lyderystei, ar imsiesi ko nors panašaus, ar ko kito, ar nieko; ar ir toliau plauksi kaip tave kažkas neša?

Manau, tebesame atsakingi dėl to, kas vyksta ir įvyks su Lietuva. Per mažai padarę, kad ji išliktų, Paskutiniame teisme neišsiteisinsime.

Ačiū.

Vytautas Landsbergis



lapkričio
Pi An Tr Ke Pe Še Se
44 30 31 1 2 3 4 5
45 6 7 8 9 10 11 12
46 13 14 15 16 17 18 19
47 20 21 22 23 24 25 26
48 27 28 29 30 1 2 3