2011-06-05 23:57 Paskelbta: 6 m.

Karolina Šiaulytė: Mano Lietuva: kiek mumyse laisvės

Gairė: Verta paskaityti

 

Š.m. birželio 2 d. Klaipėdos universitete vyko konferencija "Lietuvos kelias į laisvę: atradimai ir netektys", kurios metu pranešimą "Mano Lietuva: kiek mumyse laisvės" skaitė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos vienuoliktokė Karolina Šiaulytė. Malonaus skaitymo:

Rymojau saulėtą pavasario popietę, veidą priglaudusi prie šalto, įsisenėjusiais lietaus lašų pėdsakais nusėto lango, pro  plyšį uodžiau šviežiai nupjautos žolės kvapą, plaučius pripildydama pavasariu, ir įsmeigusi akis į dangaus žydrynę klausiau savęs, o ką man reiškia Lietuva? Širdis plaikstėsi neramiu laukiniu paukšteliu sielos narve, nerasdama atsakymo, o aš ją guodžiau mintimi, jog klausimas yra persisunkęs retorikos. Lietuva – mano tėvynė, tačiau jaučiu, kad už žodžio „tėvynė“ slypi kur kas gilesnė prasmė, nes mano gyslomis teka trispalvė, širdis plaka Lietuvos himno ritmu, o jį giedant iš akių debesų rieda nuoširdumas. Akimirką pamaniau, kad saulės išbučiuotos gėlės, vėjo purtomi medžiai, virš žmogiškosios būties pakibusį skausmą ošimu išdainuojantys, man sufleruoja atsakymą, tačiau galiausiai supratau, jog jie patys yra atsakymo dalis, nuraminsianti sutrikusią širdį. Ir regiu aš pilkšvą, lietuvių mentaliteto pilkšvumo besidriekiančią Nemuno juostą, regiu samanotą miško paklodę, žaluma guodžiančią nuo betoninės kasdienybės pavargusiais akis. Signalizacijų ir neužsivedančių automobilių garso plokštelę keičia paukščių giesmininkų choras. Staiga mano mintimis prabyla Justinas Marcinkevičius: „Bijau aš dėl miškų ir upių. Man rūpi ežerai ir paukščiai. Kaip jie dabar gyvens be mūsų? Ką jie dabar be mūsų veiks?“ Ir norisi kartu su juo širdimi išrėkti vienišos Lietuvos skausmą. Ne, nenoriu būti jos skausmo priežasties dalimi. Aš lieku. Lieku čia.

Gimiau laisvoje Lietuvoje, ir kartais iškeliu sau klausimą, o kur man tą laisvę dėti? Kaip ją įprasminti? Gana sudėtinga suvokti nepriklausomybės svarbą. Panašiai kaip aklam žmogui svetimas yra praregėjimo suvokimas. Žinau, kad jei ne žmonės, kovoję už mano laisvę, dabar sėdėčiau ne minkštame guolyje, bet girgždančiame, sovietinio kvapo persigėrusiame krėsle, o galvoje suktųsi mintis: „Ja chačių kūšat“. Deja, vien faktų žinojimas nepadeda tos svarbos pajusti širdimi. Reali atrodo tik dabartis ir sunku įsivaizduoti, jog galėtų kas nors būti kitaip.Gal dėl to jauni žmonės laisvės sąvoką per daug supaprastina ir dažnai pamiršta, jog ji neatsiejama nuo atsakomybės. Džiaugiuosi, kad galiu ne tik vadintis, bet ir jaustis lietuve, kad galiu kalbėti, kurti gimtąja kalba, kurios grožis ir skambesys šneka patys už save. Galbūt iš šono atrodo, kad net lietuvių kalba šiandien yra trypiama ir niekinama, tačiau drįsčiau tą paneigti. Nors žargonas vis dar madingas jaunuolių tarpe, tačiau virtualioje erdvėje vienetai jaunų žmonių ignoruoja lietuviškąjį žodyną.  Džiaugiuosi, kad galiu nuraminti sielą bažnyčios erdvėje ir nesibaiminti, jog už tikėjimą galiu būti i išmesta mokyklos, nes šiandien tai jau nėra realu. Prieštaringa realybei būtų mintis dėl jaunuolių ateistiškumo. Nemaža dalis jaunuolių noriai dalyvauja krikščioniškuose renginiuose ar yra įsitraukę į krikščioniškąsias organizacijas, tokias kaip skautai ar ateitininkai. Aš pati priklausau Klaipėdos Kristaus Karaliaus ateitininkų kuopai, puoselėjančiai tautiškumą ir tikėjimą, kurios narių skaičius šiais metais ženliai padidėjo. Džiaugiuosi, kad galiu keliauti, o ilgiau pabuvusi svetur ilgėtis Lietuvos ir grįžti į ją naujų vilčių, naujų patirčių ir pozityvumo vėjų genama, nes čia, tėvynėje, rytais važiuojant autobusu tenka stebėti gyvą kankinių parodą, kurioje vyrauja skausmingomis raukšlėmis išraižyti portretai. Žvelgdama į rimtumo virusu užsikrėtusią minią svarstau, kur slypi masinio pesimizmo priežastis. Galbūt čia ilgo galiojimo laiko sovietinio auklėjimo liekanos ar rūko, per dažnai apkabinančio Lietuvos žmogaus balkoną, pasekmė,o gal  paprasčiausiai - tai didelės lietuvių meilės hiperbolei apraiška.

Kartu su laisve mums buvo suteikta neriboto pasirinkimo galimybė. Besimaudydami laisvės jūroje, pamirštame užsidėti gelbėjimosi liemenes, kurių oras – sveika nuovoka ir atsakomybė – neleistų mums nuskęsti ar pasiduoti nešamiems srovių kartu su blaškomų sielų banda nežinomybės link.

Sukrauti lagaminai, atgręžta nugara Lietuvai – suluošinta moralė ar pasiteisinusi frazė „kito kelio nėra“? O šis kelias už Marijos žemės sienų driekiasi. Taip, turiu omeny stebuklingąją šalį, kurios gatvėmis rieda raudonieji autobusiukai. Sutinku, jog kalbos apie krizę, niekam tikusią valdžią sugeba palaužti tokį trapų sutvėrimą – žmogų, pasiduodantį įsėsti į pirmą pasitaikiusį lėktuvą, parodžius Lietuvai špygą, nes ten kvepia pinigais. O aš sakau, kad pinigai smirda. Juolab svetur. Lengva ranka pasiekiami dalykai yra menki ir trapūs, o didžiuliais turtais apsikrovę žmonės dažnai jaučia dvasinę tuštumą. Materialistus neretai užvaldo mintys apie gyvenio beprasmybę. Ekonominė krizė yra duobė, iš kurios padeda išlipti laikas ir racionalūs sprendimai, bet dvasinė krizė – tai vertybinė bedugnė, iš kurios išlipti nebepadės nė geriausios markės automobilis ar vakarienė prabangiame senamiesčio restorane. Bet pamėginkite paaiškinti Alisai, kokia yra realybė. Ji gyvena savo mažame stebuklų, iliuzijų pasaulėlyje. Panaši situacija yra ir su emigrantais, kurie yra įstikinę, kad visur gerai, tik ne Lietuvoje. Apie kokias vertybes gali suprasti žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi credo: „dirbk mažiau, turėk daugiau“? Darbas, tegu jis būna ir juodas, bet nereikalaujantis protinių pastangų, nes prasmingai prie TV ekranų su alaus bokalu praleisti vakarai privertė nemažai smegenų ląstelių antkapiais papuošti. Ir visai nesvarbu, kokiame pasaulio krašte būsi priverstas braškes ravėti, visai nesvarbu, kad tavo vaikas, sėdintis ant Baltijos jūros kranto, pamirš, ką reiškia turėti tėvą, motiną, svarbiausia, kad uždirbdamas vargingas krūvas pinigų galėsi patenkinti savo gyvenimo tikslus – neribotais kiekiais pildyti drabužių spintą ir kaitintis po Turkijos saule.

Svetur neįmanoma atrasti tikrosios laimės, nes tradicijos, dainos, seniausias šaknis siekianti nepaprasta kalba ir daro mus tais, ką vadiname savimi – lietuviais. Nuo pat įžengimo į šį pasaulį mums alkio numalšinimas asocijuojasi su ruginės duonos rieke, kurios kvapas ir skonis įsikūnijo mūsų prigimtyje dar su motinos pienu. Nuo pat įžengimo į šį pasaulį mus sūpuoja žaliosios girios, kurių apstu visoje planetoje, tačiau niekur kitur nerasi to tikrojo tėvo ąžuolo, kuriam visada gali išsipasakoti ir jį apkabinti. Tik čia didingi, daug regėję, šimtmečio istorijos įvykių liudytojai, pagoniškąją maldą suprantantys medžiai išklausys ir ošimo žavesiu nuramins kirbančią širdį. Nuo pat įžengimo į šį pasaulį mus lydėjo lopšinės, kurių minoras ir lyrika užaugino jautrumą, liaudies dainos, atvėrusios didžiąsias lietuvių tautos ir kalbos paslaptis, eilėraščiai, sugrąžinę į sunkiausius Lietuvos laikotarpius, privertę sustoti ir pabudėti prie Rūpintojėlio, teikusio vilties mūsų tautos gelbėtojams, kurie žvelgė į melancholiškas, tačiau išganingas jo akis ir erškėtrožių vainiką, priminusį aukojimosi dėl žmonijos prasmę. Dieviškoji ranka glosto Lietuvą ir jos vaikus. Kokia dovana suteikta mums nesuvokti jausmo, kuomet žemės drebėjimas žmogų palieka vieną kaip pirštą, kai baisu sulaukti ryto ne dėl to, kad laukia daug sunkių darbų, bet dėl to, jog ir vėl jausi alkį, iš naujo susitaikydamas su mintimi, jog ši diena gali būti paskutinė. Dievas myli Lietuvos žmones ir eina kartu su jais per gyvenimą. Nuo pat įžengimo į šį pasaulį mus prausė Lietuvos lietus, kuris niekur kitur taip nekvepia, kaip čia: samanomis, beržų sula, eglių sakais, susiliejusiais su nostalgijos, įgimto liūdesio ir amžino ilgesio kvapu. Tačiau nėra ko sielotis, nes vasaros maloninga saulė, sugrįžę paukščių pulkai čiulbės naujomis viltimis ir tikėjimu lietuviais – broliais ir seserimis, kurie savo svetingumu visada atvers rūpestį ir jaus didelę atsakomybę už tave, kol gyvas būsi.

Lietuvai, veikiau jos žmonėms, labai trūksta pozityvumo. Pikta darosi girdint kalbas apie nykstančią Lietuvą, nes aš jomis netikiu. Netikiu žiniasklaida, kuri nesiliauja pesimizmo himnus giedojusi. Negaliu žiūrėti televizijos laidų, kuriose vyrauja kalbos apie tamsiąją Lietuvos pusę, nes man gėda. Gėda už tuos žmones, kurie savo tėvynę į šuns dienas išdeda, bet taip pat tai yra tarsi spyris man, mums, jauniems žmonėms, kurti Lietuvą tokią, kad nebeliktų vietos jos vardo niekinimui, teršimui. Sutinku, jog Lietuvos padėtis nėra tobula. Tai ir puiku! Vadinasi, dar yra kur tobulėti, yra ką veikti jaunajai kartai. Tiesa, kad daug žmonių išvyksta svetur laimės ieškoti, bet ne mažiau yra tų, kurie lieka čia, tik apie juos beveik nekalbama – žmonių mintys yra nuodijamos negatyvia informacija. Gal kartais reikėtų nuo jos atsiriboti, nes kažin ar padėtis pasikeis į gerąją pusę meldžiantis „Kakadu“ ar bandant atspėti, kas gi šįvakar ketins nužudyti Mią. Aš turiu nemažai draugų, ketinančių pasilikti Lietuvoje ir pati esu jų tarpe. Mes liekame čia, nes tik gimtojoje šalyje gali jaustis  pilnaverčiu žmogumi, gali siekti savo užsibrėžtų tikslų. Galbūt tas ėjimas link siekio atrodo per daug sudėtingas. Lietuva, nors ir maža, tačiau galimybių pasiūloje ji nėra menkesnė už kitas Vakarų Europos šalis, jei žmogus žino, ko jis nori iš gyvenimo. Mes esame pasiryžę gaivinti Lietuvą, tęsti Jūsų pradėtą darbą, kurti jos ateitį, mes esame pasiryžę būti jos ateitimi, todėl neverta rautis nuo galvos plaukų, neverta raudoti ir ašaromis krikštyti Lietuvą nykstančios šalies vardu, nes bet kokiu atveju negatyvumu dvelkiančioms įžvalgoms bus mestas iššūkis iš mūsų, iš jaunosios kartos pusės. Galbūt suaugusiems žmonėms, mano kalbos atrodo pernelyg idealistiškos ir naivios. Sutinku, jog esu per jauna, kad sugebėčiau analizuoti Lietuvos problemas ir gebėti vertinti jos realią situaciją, tačiau manau, kad užsispyrimas nepasirinkti gyvenimo už Lietuvos sienos, negęstanti viltis ir tikėjimas tuo, ką mes galime padaryti, jau yra naujojo kelio pradžia.

Mes visi - gintarai, skirtingi savo forma ir dydžiu, tačiau vienodi sudėtimi, nes esame tos pačios motinos – Baltijos jūros vaikai. Mes maži, tačiau nereiškia, kad nereikalingi. Nerimastingos Baltijos bangos  ir šaltas vėjas blaško mus į visas keturias puses, galiausiai sugrąžindami į Lietuvos krantą, kuriam priklausome. Mums yra suteikta galimybė gulėti nugludintiems priklausomybės sunkumų ir mėgautis pasauliu po Lietuvos saule, nes visa, kas blogiausia, jau baigėsi. Aš lieku čia, nes jautriosiomis eilėmis apipinta, senolių apdainuota ir žaliose, stebuklingų būtybių globojamose giriose skendinti Lietuva yra mano tikrieji ir mylimiausieiji namai.



rugsėjo
Pi An Tr Ke Pe Še Se
35 28 29 30 31 1 2 3
36 4 5 6 7 8 9 10
37 11 12 13 14 15 16 17
38 18 19 20 21 22 23 24
39 25 26 27 28 29 30 1