2011-02-18 18:03 Paskelbta: 7 m.

Mintys po Vasario 16-osios

 

Savaitė eina į pabaigą, darbai baigti. Prisėdau brūkštelti kelių sakinukų seniai pildytam dienoraščiui. Savaitė buvo kupina įvykių – didžių ir akmeniu spaudžiančių širdį bei gerklę. Giliai širdin krito Vasario 16-oji – Valstybės Atkūrimo diena, kažkokia kitokia, nei nuolat ir Didžiojo Lietuvos Poeto Justino Marcinkevičiaus iškeliavimas, kas ir labiausiai prislėgė...

Šią didžiąją mūsų Valstybės dieną dažnai suvirpa širdis, gal todėl, kad keletą kartų ją teko tylomis švęsti dar tais laikais, kai ją viešai švęsti būtų buvę tolygu sau bilietą didelėms problemoms įsigyti. Taigi, noriu pasidalinti keletu minčių iš praeities.

Atmintin ir širdin įsirėžė 1988-ųjų vasario 16-oji. Tą dieną keliese (gaila nepamenu kas dar man palaikė kompaniją) įsidrąsinom ir į mokyklą įžengėm su mokyklinių švarkų atlapuose įsegtais savadarbiais ženkleliais – trispalvėmis, padarytais iš kažkokių vaikiškų ženkliukų. Aš tuo metu dar neturėjau 14-os, tačiau drąsos užteko. Gal todėl, kad nuo 1987 metų pradžios slapčia net nuo mamos (dabar tik stebiuosi, kad mama net iki 1988 metų birželio mėnesio to „nesuodė“, o mamos bijojau labiau nei milicijos ar net KGB!) Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčioje ruošiausi pirmajai išpažinčiai ir Šv. Komunijai pas šviesios atminties bebaimę tikėjimo tiesų mokytoją – pogrindžio vienuolę ir Katalikų Bažnyčios Kronikos bendradarbę sesę Teklę Steponavičiūtę, kuri parūpindavo uždraustos dvasinės ir antitarybinės literatūros. Tiesa, už savo drąsą buvom gerokai „paskatinti“, net vos neišmetė iš pionierių organizacijos (nors dėl to visai nebūčiau nuliūdęs, nes net nepamenu kokiomis aplinkybėmis juo tapau ir ar kas nors klausė mano nuomonės), tačiau savadarbius ženklelius vis dėl to teko atiduoti kažkuriam iš mokyklos vadovų...



liepos
Pi An Tr Ke Pe Še Se
26 25 26 27 28 29 30 1
27 2 3 4 5 6 7 8
28 9 10 11 12 13 14 15
29 16 17 18 19 20 21 22
30 23 24 25 26 27 28 29
31 30 31 1 2 3 4 5