2012-04-29 01:52 Paskelbta: 6 m.

In memoriam...

 

Balandžio 24-osios vakarą, saulei nusileidus, į Amžinosios Šviesos šalį, baigdama 86-uosius, iškeliavo man labai brangus žmogus – Petronėlė Paulauskienė, kurią visi vadino paprasčiausiai Petrute. Ji buvo mano močiutės sesuo, tačiau man ji buvo lyg tikroji močiutė – pas ją prabėgo visos mano vaikystės vasaros, visi laisvadieniai. Su ja apkeliavau visą tuometinę Sovietų Sąjungą ir pamačiau daug nuostabių šalių. Jos dėka gavau tai, ko negalėjau gauti iš savo mamos, kuri mus, du sūnus, augino viena ir dar prižiūrėjo savo sunkiai sergančius tėvus – mano bočelį ir močiutę, velionės seserį. Ji man padėjo tapti tuo, kuo esu… Ji gelbėjo, kai atrodė pagalbos nebėra iš kur sulaukti… Tapau jai lyg sūnus, o ji man lyg mama. Ir rūpestis ja, kai ji sulaukė garbingo amžiaus, susirgo ir nebegalėjo savimi pasirūpinti, man ir mano šeimai – žmonai Živilei (beje, prieš Živilę, už ypatingą rūpestį velione, turiu lenkti savo žilti pradėjusią galvą) ir vaikams, kuriuos velionė ypatingai mylėjo, tapo savaime suprantamu dalyku. Dabar, žvelgdamas į prabėgusius metus, kai jos jėgos seko, galiu pasidžiaugti, jog padarėm viską, kad jos metai, kai ji nebegalėjo savimi tinkamai pasirūpinti, būtų orūs…

Balandžio 26-osios dieną stovėdamas prie jos tuoj tuoj užversiamo karsto labai aiškiai suvokiau, kad į Amžinybės uostą išlydžiu Žmogų, iš kurio išmokau begalę dalykų – nesavanaudiškumo, pasiaukojimo, nuoširdumo ir t.t. Stovėdamas prie jos karsto garsiai ištariau – iki pasimatymo ir šie žodžiai kai ką lengvai šokiravo, tačiau aš iš tiesų tikiu, kad mūsų išsiskyrimas tik laikinas ir po to, kai šios žemės kelionę baigsiu pats, Tėvo namuose susitiksiu ją – savo mylimą ir brangią Petrutę…

Tad aš lieku laukti savo valandos, o tau, Petrute, linkiu ramios kelionės į Tėvo namus…



lapkričio
Pi An Tr Ke Pe Še Se
44 30 31 1 2 3 4 5
45 6 7 8 9 10 11 12
46 13 14 15 16 17 18 19
47 20 21 22 23 24 25 26
48 27 28 29 30 1 2 3